Laiškas redakcijai
Kartą vienas žmogus parašė laišką redakcijai į skiltį, skirtą žmonių atsiliepimams. Laiško esmė buvo - nusivylimas bažnyčia ir kunigais. Žmogus rašė: „Aš 30 metų lankiau bažnyčią kiekvieną sekmadienį. Per tą laiką išklausiau apytiksliai 3000 pamokslų. Bet šiandien iš širdies gelmių galiu pasakyti, kad neprisimenu nė vieno mūsų kunigų pasakyto pamokslo. Taigi esu dabar įsitikinęs, kaip veltui praleidau savo dienas klausydamas to, ko niekaip negaliu dabar prisiminti. Manyčiau ir mūsų kunigai turėtų susimąstyti, ar ne tuščiai švaisto savo laiką pamokslaudami apie tai, ko niekas nesideda giliai į širdį.“
Taip laikraščio atsiliepimų skiltyje prasidėjo karštų komentarų kova. Vieni palaikė skaitytojo nuomonę, kiti bandė parodyti Bažnyčios ir kunigų dvasinę naudą visų mūsų gyvenimui. Galop visą karštą diskusiją užbaigė vienas atsiliepimas į nusivylusio Bažnyčia ir kunigais žmogaus pamąstymą: „Aš gyvenu santuokoje jau 30 metų. Per tą laiką mano žmona gamino man valgį apie 32 000 kartų. Iki šiol nelabai pamenu, ar man labai rūpėjo, koks tas mano žmonos meniu. Bet aš gerai žinau kitką. Esu sveikas ir pilnas jėgų tik dėka savo mylimos žmonos rūpestingo maisto paruošimo ir rūpesčio manimi. Jei mano žmona nebūtų taip rūpinusis manimi, sunku spėti, koks aš šiandien būčiau ir kaip atrodyčiau.“
Taigi, mielas skaitytojau, susimąstykime, ko vertas gyvenimas be Dievo, be Bažnyčios? Ką paliksime po savęs, jei mūsų gyvenimo medis yra tik medžio žievė, o viduje – vien tuštuma ir dykuma?..
